Materialinė teisė

Materialioji teisė yra tam tikrą laiką teritorijoje esančių piliečių teisių ir pareigų, nustatytų taisyklėse, įstatymuose ar taisyklėse, visuma. Materialioji teisė dažniausiai vartojama kaip objektyvios teisės sinonimas.

Materialinė teisė

Materialine teise vadinama ta teisių ir pareigų visuma, reguliuojanti kasdienį žmonių gyvenimą ir įtraukta į teisės kodeksus bei civilinį kodeksą, baudžiamąjį kodeksą ar komercinį kodeksą.

Ši teisė taip pat žinoma kaip materialinė teisė, kuri nustato tikrąsias piliečių gyvenimus reguliuojančias teises ir pareigas.

Materialinės teisės charakteristikos

Pagrindinės materialiosios teisės ypatybės yra šios:

  • Materialinė teisė priskiriama viešajai arba privatinei teisei. Viešoji teisė turi įtakos valstybės ir asmenų santykiams, o privatinė – asmenų santykiams.
  • Panašiai materialinė teisė gali būti skirstoma į imperatyviąją ir operatyvinę teisę. Imperatyvioji teisė reiškia taisykles, kurių negalima keisti šalių valia ir kurios yra absoliučiai privalomos. Šių taisyklių pavyzdys yra tos, kurios reguliuoja eismo taisykles. Įrenginio teisė reiškia taisykles, kurias šalys gali pakeisti konkrečiu atveju.
  • Materialinė teisė reglamentuoja visas sritis – nuo ​​civilinės iki darbo, administracinės, baudžiamosios ar komercinės.

Materialinė teisė ir būdvardžių teisė

Skirtingai nuo materialinės teisės, yra būdvardis įstatymas, kuris yra proceso įstatymas. Tai reiškia, kad jame nustatomos normos, reglamentuojančios piliečių veiklą prieš teisminę veiklą.

Būdvardžio teisė nenustato jokios materialinės teisės ar pareigos. Tai yra, teisė į laisvę, teisė tuoktis ar draudimas vogti yra ne būdvardis, o materialioji teisė. Kita vertus, teisė apskųsti sprendimą apeliacine tvarka per tam tikrą laikotarpį yra būdvardžio teisė.

Materialinė teisė būtų civilinė, baudžiamoji, komercinė, darbo kodeksai, o būdvardis teisė – baudžiamoji, civilinė, darbo ar administracinio proceso teisė.

Norėdami geriau suprasti šį skirtumą, pažiūrėkime pavyzdį. Du žmonės nori pradėti skyrybų procesą, kuriame jie turi kreiptis į teisėją, kad išspręstų santuokos nutraukimo ieškinį ir nutrauktų vedybų sutartį bei santuokinius ryšius.

Teisėjas taikys materialiąją teisę, kad nutrauktų santuokos ryšį. Taigi, nustatant taisykles, pagal kurias bus dalijamas bendras santuokos ar vaiko globos nustatymas, bus taikoma šeimos teisė.

Vietoj to, būdvardį teisė, kuris taip pat turi reikšmės šiame pavyzdyje, vartoja ir teisėjas, ir sutuoktiniai. Ši teisė nustato skyrybų ieškinio pateikimo, teisminio nagrinėjimo ar teisėjo priimto nutarimo apskundimo terminus ir formas.

Pavyzdys

Įsivaizduokime, kad sutuoktinis nori parodyti, kad turtas yra nuosavybės teise ir neturėtų būti dalijamas abiem. Šiam testui bus taikomi formalumai, įtraukti į būdvardžio įstatymą. Jis turi būti pateiktas konkrečiu būdu (dažniausiai raštu) ir per konkretų procesinį laiką bei terminą. Dėl piktnaudžiavimo būdvardžio teise asmuo gali netekti, kad jam taikoma teisė. Tai yra, jei nesilaikoma būdvardžio teisės taisyklių, netenkama atitinkamos materialiosios teisės taikymo.

Santuokos pavyzdyje, jei sutuoktinis, norintis, kad turtas būtų paskelbtas nuosavybės teise, nepateikia įrodymų reikiamu būdu arba per nurodytą laikotarpį, jis gali netekti galimybės šį turtą jam priskirti tik formalūs, o ne esminiai klausimai.

Pp puslapis 00011