Ispanijos ekonomikos stebuklas

Ispanijos ekonomikos stebuklas istorijoje yra laikotarpis, įvykęs Ispanijoje 1959–1974 m. Šis etapas, įrėmintas Franko diktatūros kontekste, pasižymėjo Ispanijos ekonomikos plėtra ir modernizavimu.

Ispanijos ekonomikos stebuklas

Ispanijos pilietinis karas nuniokojo Ispanijos ekonomiką. 1950-aisiais Ispanija vis dar buvo pasinėrusi į autarkiją, nors tiesa ir tai, kad ji pradėjo gauti JAV pagalbą. Per tuos metus Ispanija buvo izoliuota tarptautiniu mastu, o ekonomikos atsigavimas vyko lėtai.

Prezidentas Francisco Franco pasisakė už Ispaniją, kuri nepriklausytų nuo trečiųjų šalių. Atsižvelgiant į prastą šalies industrializaciją, nepakankamus ekonominius, maisto ir gamtos išteklius, tai buvo praktiškai neįmanoma. Taigi Ispanija, nepaisant JAV pagalbos, išliko ekonomika, kuriai stipriai įsikišo valstybė. Be to, valstybė neturėjo pakankamai galimybių apmokėti taip reikalingą ekonomikos modernizavimą.

Tuo metu Ispanijos ekonominė diagnozė buvo komplikuota: šalis patyrė infliacijos padarinius, kylant kainoms, smukus valstybės užsienio valiutai, vos nepateko į nemokumą.

Technokratai ir stabilizavimo planas

Su technokratais ar techniniais specialistais vyriausybėje, maždaug 1959 m., reikėjo skatinti stabilizavimo planą, kad Ispanijos ekonomika pakiltų. Tarp šių technokratų buvo Mariano Navarro Rubio, vadovaujantis Finansų ministerijai, ir Alberto Ullastresas, užėmęs komercijos portfelį.

Pagrindiniai 1959 m. stabilizavimo ir liberalizavimo plano tikslai buvo kovoti su infliacija per darbo užmokesčio ir kainų pusiausvyrą bei didesnį atvirumą užsienio rinkoms. Kitaip tariant, buvo siekiama suteikti daugiau laisvės eksportui ir importui. Visa tai lemtų pesetos devalvaciją ir leistų Ispanijai gauti Tarptautinio valiutos fondo ir Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos pagalbą.

Apskritai, tikslas buvo pereiti nuo autarkinės ekonomikos prie modernios kapitalistinio stiliaus ekonomikos. Franco, svajojęs apie Ispaniją, kuri galėtų pati save aprūpinti be priklausomybės nuo išorės, įtariai žiūrėjo į šias idėjas. Vyriausybėje buvo atidarytas didelis padalinys, nes kariuomenė, Falange’as ir Nacionalinis pramonės institutas lažinosi dėl autarkijos tęsimo. Priešingai, iš Ispanijos banko ir prekybos bei finansų ministerijų jie pasisakė už ekonomikos modernizavimą ir atvėrimą išorei.

Taigi diktatorius su dideliu nenoru galiausiai priėmė technokratų siūlomas ekonomines reformas. Ir būtent jie planavo grėsmes Ispanijos ekonomikai, tokias kaip šalies bankrotas ir energetikos problemos.

Tokiu būdu vyriausybė nevykdė tokios perdėtos ekonomikos kontrolės. Buvo sumažinti tarifai, pasiektas atlyginimų ir kainų balansas, suvaldyti valstybės išlaidos ir pernelyg didelis įsiskolinimas. Taip pat komercijos atsivėrimas užsienyje leido patekti į užsienio kapitalą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad buvo žengtas didelis žingsnis ekonominės laisvės link, tačiau politinės laisvės vis tiek trūko.

Ispanijos ekonomikos stebuklas: Didžioji ekonomikos plėtra

Iš pradžių Stabilizacijos plano rezultatai nuvylė. Sumažėjo verslo produktyvumas, darbininkų klasė prarado perkamąją galią, kilo būsto kainos, didėjo nedarbas. Šie pirminiai rezultatai buvo būdingi dideliam ekonominiam koregavimui

Nepaisant kelių beviltiškų pirmųjų mėnesių, technokratų skatinamos ekonominės priemonės pradėjo duoti vaisių apie 1961 m. Nuo to momento Ispanijos ekonomika augs geru tempu ir nuo 1963 m. fiksavo tikrai puikius rodiklius.

Šis Ispanijos ekonomikos modernizavimas leido šaliai industrializuotis, o tai leido pramoniniam produktui septintajame dešimtmetyje išaugti ne daugiau ir ne mažiau nei maždaug 160%. Vienam gyventojui tenkantis turtas taip pat smarkiai išaugo, nes 1960–1970 m. vienam gyventojui tenkantis BVP padidėjo 98%.

Ispanijos ekonomikos stebuklą sukėlę veiksniai

Veiksniai, leidę Ispanijos ekonomikai augti geru tempu, buvo užsienio kapitalo atėjimas, darbo jėgos nutekėjimas į užsienį ir turizmo augimas.

O faktas yra tas, kad daugybė užsienio turistų, atvykusių ieškoti saulės ir paplūdimio, palengvino užsienio valiutos įvedimą, kuri tapo puikiu valstybės finansavimo šaltiniu.

Kita vertus, užsienio investicijų atėjimą lėmė pigesnė darbo jėga. Daug ką lėmė darbininkų protestų slopinimas, kad nepripažįstama teisė streikuoti, žemi mokesčiai.

Didelį vaidmenį šioje ekspansijoje suvaidino ir ispanų darbininkų emigracija į užsienį. Taip mažėjo nedarbo skaičiai ir artimieji gaudavo dalį užsienyje dirbusių artimųjų atlyginimo.

Pramonės lygmeniu paskatino plėtros planai, kuriuos Vyriausybė pradėjo vykdyti 1963–1975 m. Taigi valstybė skatino įmones investuoti į pagrindinius sektorius suteikdama paskolas, subsidijas ir atleisdama nuo mokesčių. Prie viso to turime pridurti, kad valstybė per vadinamuosius „plėtros polius“ skatino tokių miestų kaip Burgosas, Sevilija, Valjadolidas ar Vigas ir kt., industrializaciją.

Ir visa tai, ką mes komentuojame, visus šiuos augimus, pramonės plėtrą, atsivėrimą išorei, kapitalo patekimą, turizmo augimą, be kitų tuo metu įvykusių įvykių, vadiname „Stebuklas ekonominė ispanų kalba“.